keimeris

keĩmeris sm. (1) Šd, Sv, Sml žr. keimaris: 1. Pasidėk keĩmerį: jis tau laimę atneš Jnšk. Tris keimerius radau beriešutaudamas Btg. Koks aš laimingas: keĩmerį radau! Slč. Radęs keimerį, nešiok jį piniginėj Bsg. Keimerėlį radusi, su berneliais krimtusi JD580. 2. Iš obulio išpjauna keĩmerį Kv. Kad gudrus, išnerk keĩmerį Lnkv.

◊ keĩmerį krim̃sti toks vaikų žaidimas, kai dviese, susitarę iš ko nors, stengiasi vienas antrą užklupti pamiršus sutartą žodį, ženklą ar veiksmą: Iš ko krimsim keimerį: ar iš padavimo, ar iš paklausimo, ar iš ko nors kito? Pkr.